Jobo 19

₂„Kiek ilgai mane kankinsite

ir skaudinsite savo žodžiais?

₃Jau dešimtą kartą užgauliojate mane;

argi ne gėda jums mane skaudinti?

₄Net jei tikrai būčiau suklydęs,

mano klaida lieka su manimi.

₅Jei iš tikrųjų didžiuojatės prieš mane

ir prikaišiojate man dėl mano nelaimės,

₆žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė

ir užmetė ant manęs savo kilpą.

₇Net kai šaukiu: ‘Smurtas!’ – nėra, kas atsakytų;

net kai rėkiu, nėra, kas su manimi teisingai elgtųsi.

₈Jis taip užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti,

ir apgaubė mano taką tamsybe.

₉Jis nuvilko nuo manęs mano garbę

ir nuėmė vainiką man nuo galvos.

₁₀Jis triuškina mane iš visų pusių,

išrovęs mano viltį kaip medį.

₁₁Jis supyko ant manęs ir įniršo;

laiko mane vienu savo priešininkų.

₁₂Būriai jo karių vieningai artinasi,

darosi kelią mane užpulti

ir statosi stovyklą aplink mano palapinę.

₁₃Nuo manęs jis atitolino mano brolius,

visiškai atšalo man mano pažįstami.

₁₄Mano giminaičiai

ir artimi draugai manimi nesirūpina.

₁₅Svečiai, viešėdavę mano namuose, mane pamiršo;

mano tarnaitės laiko mane svetimu,

tapau svetimšaliu jų akyse.

₁₆Kai šaukiu savo tarną, jis neatsiliepia,

nors ir nuoširdžiai prašau.

₁₇Mano žmona bjaurisi mano kvapu;

mano broliams darosi bloga nuo mano smarvės.

₁₈Net paaugliai iš manęs tyčiojasi;

kai atsistoju, jie šaiposi iš manęs.

₁₉Mano artimiausi bičiuliai šlykštisi manimi;

tie, kuriuos mylėjau, atsuko man nugaras.

₂₀Vien oda ir kaulai liko iš manęs,

vos vos išsigelbėjau.

₂₁Pasigailėkite manęs!

Pasigailėkite manęs, mano bičiuliai,

nes mane ištiko Dievo ranka!

₂₂Kodėl turite mane persekioti, kaip daro Dievas?

Nejau jums dar negana mane kankinti?

₂₃O, kad mano žodžiai būtų užrašyti!

O, kad jie būtų surašyti į knygą!

₂₄O, kad geležies plaktuku ir švinu

jie būtų amžinai iškalti ant uolos!

₂₅Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas;

galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje.

₂₆Net kai liga jau bus suėdusi mano odą,

savo kūnu matysiu Dievą.

₂₇Matysiu jį savo, o ne kieno kito akimis!

To trokšta širdis mano krūtinėje!

₂₈Klausiate savęs: ‘Kaip galime labiausiai jį priblokšti?’

ir sakote: ‘Jame glūdi nelaimės šaknys!’

₂₉Tad patys bijokitės kalavijo,

nes pyktis nusipelno kalavijo bausmės,

idant žinotumėte, jog yra kam teisti“.